Vytautas Račkauskas. Bronius Pacevičius

Broniui Pacevičiui atminti

Bronius prie Magdeburgo pilies

Bronius pasakoja apie Lietuvos karius savanorius Bernotų bibliotekoje, Ignalinos ra. per Alfredo Girdziušo fotonovelės "Atmintis" pristatymą

 pri

Bronius Bernotuose

Mielagėnų miestelio (Ignalinos raj.) 240 metų paminėjimas. Bronius pirmas iš dešinės

LKSD aktyvas prie Mielagėnų miestelio paminklinio akmens. Mielagėnų 240 metų paminėjimas

savanoriai prie paminklo žuvusiems su sovietiniais okupantais paminėti. Mielagėnai, 2008 metai

Broniui tik 70 metų

Bronius Labanoro miškuose, prie Lietuvos  partizanų buvusio štabo

Bronius Pacevičius

 Vasario 25 d. staigi mirtis pakirto dim. eil. Bronių Pacevičių, ilgametį Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos pirmininką.

Bronius Pacevičius pirmas iš kairės

 B. Pacevičius gimė 1940 m. lapkričio 12 d. Kaune Broniaus ir Veronikos Pacevičių šeimoje (vėliau tėvas Bronius žuvo, pokario laikais, partizanaudamas miškuose). Mokėsi Kaune, vidurinėje mokykloje (pagrindinis išsilavinimas), vėliau Vilniuje, viename iš politechnikumų, (vidurinis išsilavinimas), 1972–1980 m. Vilniaus inžinerinės statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kur įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

Nuo 1960 m. dirbo Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje, 1963–1965 m. – ENIMS‘e inžinieriumi, 1965–1993 m. – gamykloje „PLASTA“ Linijinių-kampinių matavimų laboratorijos viršininku (taip pat 1991–1993 m. – techninių tarnybų sporto komiteto pirmininkas), 2004–2012 m. – UAB „Stop servis“ apsaugos darbuotoju.

Broniaus Pacevičiaus  paskutinė nuotrauka, daryta Vilniaus Rotušėje pagerbiant 100metį Lietuvos aviacijos veteraną Viktoro Ašmensko jubiliejų. Fotografuota 2012 m. vasario 23 d. 18 val. 45 min.

2009 metais Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno  žūties vietoje, prie muziejaus.

LKSD vyrai 2009 metais Perlojoj minint Perlojos Respublikos 90-metį. Bronius Pacevičius trečias iš dešinės

Bronius Labanoro miškuose, buvusioje Rytų Lietuvos krašto partizanų stovykloje

 1992 m. vasario 14 d. priimtas į Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (dabar Krašto apsaugos savanoriškos pajėgos) Vilniaus rinktinės 831 kuopą eiliniu. Prisiekė 1992 m. vasario 22 d. Nuo 1993 m. skyriaus vadas, 2002 vasario 13 d. suteiktas grandinio laipsnis (dabar – eilinio laipsnis). Tarnybą KASP Didžiosios Kovos apygardos 8 rinktinėje baigė 2002 m. lapkričio 12 d.
 

Bronius Pacevičius (pirmas iš kairės) ir Vytautas Račkauskas Mielagėnų bažnyčios šventoriuje

 

1963 m. Vilniaus regbio komandos „ŠSG“ (Šlifavimo staklių gamykla), nuo 1964 m. – „Geležinis Vilkas“, pirmasis kapitonas ir vienas iš pagrindinių komandos organizatorių-trenerių. Komandos pavadinimo autorius (1964 m.) ir emblemos – Geležinis vilkas su regbio kamuoliu – bendraautorius (sovietų nomenklatūrai uždraudus pavadinimą ir pervadinus į „Plieną“, emblena per neapsižiūrėjimą išliko visą komandos gyvavimo laiką 1963–2001 m.). Komandoje žaidė iki 1968 m. (imtinai). Nuo 1976 m., neoficialiai, o nuo 1996 m., oficialiai, komandos „Geležinis Vilkas“ Veteranų klubo narys ir aktyvus žaidėjas. 1980–2000 m. pripažintas Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje regbio teisėjas.

 Nuo 2004 m. sausio 10 d. įsteigtos (neoficialiai) Vilniaus rinktinės Atsargos karių savanorių kuopos vadas. Nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki mirties Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos prie Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos pirmininkas (reorganizuota ir įteisinta Atsargos karių savanorių kuopa).

Apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR vyriausybės atminimo medaliu (2001 m.), KASP 10-ies metų medaliu už pavyzdingą kario savanorio tarnybą (2002 m.), LKRKA III-jų kalavijų medaliu (2012 m., po mirties), KASP ir LKRKA (2008 m.) bei Vilniaus m. savivaldybės mero už nuopelnus miestui ir valstybei (2009 m.) padėkomis.

Bronius Merkinėje poezijos renginyje "Po tiltu"

Pridėti antraštę

Bronius Pacevičius fotografuoja LKSD savanorius Lenkijoje Žalgirio mūčio vietoje.

Su žmona Laimute išaugino du vaikus, sūnų Algimantą (g. 1978 m.) ir dukrą Ramunę (g. 1979 m.). Iš pirmosios santuokos, su žmona Ona, turi sūnų Artūrą (g. 1965 m.).

Apdovanojimą Broniui Pacevičiui įteikia plk.ltn. Vytautas Čepukas, prima Bronias dukra Ramunė

Ats. ltn., dr. Vytautas Račkauskas

Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija

Fotonuotraukos Alfredo Girdziušo

Internetiniai puslapiai

G.Songaila. Sausio 13-oji: kas vyko Vyriausybėje? - DELFI Žinios

www.delfi.lt/.../gsongaila-sausio-13-oji-kas-vyko-vy... - „Google“ kopija

13 sausio 2011 – Alfredo Girdziušo nuotraukos. Lietuvos laisvės 20-mečio byloje dar glūdi neįmintų mįslių, neatsakytų klausimų ir neskelbtų faktų. Begalė ...

G.Songaila. Sausio 13-oji: kas vyko Vyriausybėje?

 (195)

Gintars Songaila, Semo Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų francijos narys

2011 sausio 13 d. 11:21Alfredo Girdziušo nuotraukos

Lietuvos laisvės 20-mečio byloje dar glūdi neįmintų mįslių, neatsakytų klausimų ir neskelbtų faktų. Begalė liudijimų – apie krauju aplaistytus Sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto, apie Parlamento gynėjus, bet gana skurdžios žinios, kas tuo metu vyko Vyriausybėje.
Būtent tuo metu, kai lemtingąją naktį į Vyriausybės posėdį neatvyko ir buvo paskelbtas nežinia kur esančiu Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas. Kaip iš tikrųjų rutuliojosi įvykiai Vyriausybės rūmuose?
Paradoksas, bet daugelio dalykų nežinome dėl labai paprastos priežasties. Kai kurių istorijos puslapių dar nėra atskleidę jos tikrieji kūrėjai ir liudininkai. Pirmąjį kartą plačiau viešai paliudyti, kas vyko Sausio 13-ąją Vyriausybėje, užkalbinome jos rūmuose buvusį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, dabar – Lietuvos Respublikos Seimo narį Gintarą Songailą.
Žiemos rūmų šturmas Vilniuje
Prieš 20 metų buvau Nepriklausomybės partijos vicepirmininkas, Aukščiausiojoje Taryboje dirbau Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto vyr. konsultatu, o Vyriausybėje – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvių problemoms išnagrinėti atsakinguoju sekretoriumi. Šios komisijos pirmininkas buvo Romuladas Ozolas, vyriausybės vicepremjeras, o Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto pirmininkas – Virgilijus Čepaitis, Nepriklausomybės partijos pirmininkas. Jis taip pat buvo Seimo daugumos seniūnas – Sąjūdžio klubo pirmininkas. Tuo metu parlamente Sąjūdžio klubas buvo skilęs, buvo susiformavusi Centro frakcija, kurioje dalyvavo ir šiandien žinomi politikai Vytenis Povilas Andriukaitis, Aloyzas Sakalas, Romualdas Ozolas bei kiti.
Lietuvos valstybės krizė prasidėjo pagal tam tikras prognozes. Toks veikėjas, kaip Latvijoje gyvenantis vadinamosios “Sojuzo“ grupės narys Viktoras Alksnis, buvo pareiškęs, kad kai tik bus pakeltos kainos, bus įvestas SSRS prezidentinis valdymas. Apie savo planus paleisti kainas Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė buvo pareiškusi jau anksčiau, 1990 m. pabaigoje. Aukščiausioji Taryba svarstė šį klausimą ir priėmė nutarimą, draudžiantį paleisti kainas, kol nebus numatytas kompensacinis mechanizmas.
Tarp Vyriausybės ir Seimo jau anksčiau buvo įsižiebęs konfliktas ir dėl vadinamojo Nepriklausomybės akto moratoriumo versijų. Vyriausybė ir jos vadovė K. Prunskienė norėjo tikro moratoriumo, o Aukščiausioji Taryba diplomatiškai siekė tik kaip derybų objekto ar kaip galimo pažado. Nesutarimų buvo ir kitais klausimais, todėl nenuostabu, kad Vyriausybė parlamento nepaklausė. Ji nepaisė ir sausio 5 dieną paskelbto Nepriklausomybės partijos pareiškimo dėl Aukščiausiosiso Tarybos nutarimo.
Įspėjome, kad Kremlius gali pasinaudoti šia situacija ir prašėme, kad Vyriausybė atsisakytų kainų kėlimo ar bent jį atidėtų. Tačiau sausio 7 dieną kainos buvo pakeltos, o 8 dienos rytą jau buvo inscenizuotas “Žiemos rūmų šturmas” – tariamoji darbo liaudis veržėsi pro centrinį Aukščiausiosios Tarybos įėjimą.

Veržėsi į Vyriausybės pastatą
Viskas Kremliaus buvo paskaičiuota tiksliai, ir Aukščiausiosios Tarybos viduje, matyt, buvo kažkokių jo žmonių, kurie greitai būtų perėmę valdžią, bet pats šturmas nepavyko. Pačiu kvailiausiu būdu darbo liaudis, o iš tikrųjų operatyvininkai, jedinstvininkai buvo nušluoti vandeniu, nustumti parlamento gynėjų jo išorėje ir viduje. Pasauliui nepavyko parodyti, kaip liaudis nuvertė valdžią ir tada buvo pasirinktas brutalesnis scenarijus. Vadinamasis Nacionalinis gelbėjimo komitetas atvirai ėmėsi agresyvių veiksmų. Pirmas jo žingsnis – buvo užimti Spaudos rūmai, buvo puolami Krašto apsaugos departamento objektai.
Sausio 12 dienos vakare, žiūrėdami sovietinės televizijos programą “Vremia”, išvydome isterijos kulminaciją. Buvo skelbiama, kad vyksta informacinis karas, rodė Televizijos bokštą, buvo kalbama apie kažkokius fašistus ir nacionalistus, kurie visiškai nutrūko nuo grandinės ir mulkina darbo liaudį, užsimenama apie prezidentinį valdymą.
Tomis dienomis daugiausia dirbau Seime (devynias paras jame nakvojau), nors kaip valstybinės komisijos atsakingasis sekretorius turėjau darbo kabinetą ir tuometiniame Ministrų Tarybos pastate (dabar Užsienio reikalų ministerija). Greta visą tą laiką Seime buvo ir mano brolis, neseniai grįžęs iš sovietinės kariuomenės ir įsijungęs į savanorių parlamento gynėjų gretas. Sausios 12-osios vakarą svarsčiau: o gal perversmininkai iš pradžių visai nepuls parlamento, o užims Vyriausybės pastatą? Užpuolė nuojauta, kad šiąnakt kažkas atsitiks ir nebūtinai Aukščiausiojoje Taryboje, aplink kurią dieną naktį būriavosi gausybė žmonių.
Nutariau pasižiūrėti, kas vyksta Vyriausybės rūmuose. Vėlokai vakare ten nuėjęs, pamačiau, kad prie jų beveik nėra besibūriuojačių žmonių, nors paprastai jų ir ten būdavo. Įėjęs į rūmus, radau gal kokius šešis apsaugos vyrus, taip pat išvydau maišus, iš jų padarytas įvairias užtvaras, kaip ir Aukščiausiosios Tarybos viduje.
Vos spėjau ten įžengti, o staiga kilo keistas šurmulys. Kažkokie du apsvaigę jedinstvininkai bandė veržtis pro centrines duris, bet juos sučiupo. Susiklostė taip, kad ėmiausi iniciatyvos. Apsaugos vyrams pasakiau, pasižiūrėkit, iš kiemo taip pat gali veržtis. Ir iš tikrųjų, atsistoję prie langų apsaugos vyrai pamatė, kad kažkokie žmonės bandė spraustis per kiemą. Languose išvydę apsaugą, besiveržiantieji pasitraukė.
Matyt, per krašto apsaugos ryšius apie išpuolį buvo pranešta į viešumą ir Ministro Pirmininko prieškambaryje pasipylė skambučiai. Tame aukšte, kur buvo Ministro Pirmininko priimamasis, buvo tuščia. Priėjau, prieškambaryje pakėliau skambančio telefono ragelį. Kažkoks žurnalistas angliškai, neprisimenu iš kokios šalies, klausė, kas čia vyksta. Sakiau, kad yra sulaikytų, padėtis kontroliuojama. Tik padėjau ragelį, ėmė skambinti kiti – tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio, tarp jų ir žurnalistai.
Ministrai nesulaukė premjero
Netrukus atėjo vicepremjeras R. Ozolas, ministras Algimantas Nasvytis. Mane pamatęs R.Ozolas sako: gerai, kad esi, sėdėk čia. Aš jau ketinau išeiti, bet atsisėdau ir ėmiau kaip sekretorė ir toliau atsakinėti į skambučius, rinkti ir perduoti informaciją. Paaiškėjo, kad čia turėjo budėti premjero patarėjas kultūrai P.Dzikaras, bet jo nebuvo. Vėliau jis atsirado ir prieškambaryje sėdėjome dviese. R. Ozolas davė nurodymą kviesti ministrus. Iš pradžių aš vienas, paskui su P.Dzikaru jiems skambinome.
Susirinko ne visi. Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas dirbo savo ministerijose. Kiti daugmaž greitai atėjo, o premjerui Albertui Šimėnui paskambino P.Dzikaras. Vėliau kai kurie ministrai savo atsiminimuose rašė, kad buvo nustebinti, kaip ir kodėl aš atsiradau Vyriausybėje. Turiu pripažinti, kad mano buvimas premjero kabineto prieškambaryje per visą sausio 13-osios naktį tikrai galėjo ką nors trikdyti. Aš ir pats iki šiol neatsikratau įspūdžio, kad mano netikėtas atsiradimas kažkam galėjo būti neparankus ar šiaip nepatogus.
Reikia papasakoti plačiau apie A.Šimėno situaciją. Jis tik prieš kokias tris dienas buvo paskirtas Ministru Pirmininku – po to, kai dėl kainų kėlimo visa K.Prunskienės vyriausybė in corpore Aukščiausiojoje Taryboje buvo priversta atsistatydinti. Tuomet ištiko labai sunki politinė padėtis. Buvo neaišku, ar Sąjūdis tebeturėjo daugumą, kad galėtų pasiūlyti Ministrą Pirmininką. Centro frakcija siūlė savo kandidatą – Romualdą Ozolą, bet ši kandidatūra Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui buvo nepriimtina, nes R. Ozolas kėlė papildomų sąlygų (“Lietuvos aidas” vėliau rašė, kad viena iš tų sąlygų buvo – Vyriausybės vadovo teisė paleisti Aukščiausiąją Tarybą).
Ieškodamas išeities prof. V. Landsbergis į Ministro Primininko pareigas pasiūlė Centro frakcijos narį Albertą Šimėną. Kadangi bent dalis Centro frakcijos narių šiai kandidatūrai pritarė, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pasiūlymas surinko balsų daugumą, ir A.Šimėnas buvo paskirtas premjeru, nors neturėjo jokios administravimo patirties, o vėliau buvo akivaizdžiai ištiktas streso dėl sudėtingos situacijos ir įtampos. Gal jis naktimis nemiegodavo, nes matėsi, kad žmogus pakankamai pasimetęs. Ir darbo pakankamai neišmano,ir atsakomybė tokioje situacijoje didžiulė.
Kaip girdėjau, sausio 13-osios išvakarėse Algirdas Mykolas Brazauskas A.Šimėną su šeima nuvežė į Turniškes ir ten jį paliko įsikurti. Tačiau šiam pailsėti neteko. P. Dzikaras, man girdint, jam paskambino ir pasakė, kad užimta televizija, gal tuoj užgrobs Televizijos bokštą, gal šiąnakt puls ir parlamentą, todėl reikia skubiai važiuoti į Vyriausybės rūmus – kviečiamas Vyriausybės posėdis. Kiek žinau iš vėlesnių, kitų liudijimų, A.Šimėnas nesėdo į valdišką automobilį, o persėdo į kažkokius “Žigulius” ir su draugu nuvažiavo į Druskininkus. Galbūt palaukti, kuo viskas baigsis, o gal tikėjosi per sieną trauktis. Nežinau.
Paryčiais – naujas Ministras Pirmininkas
Įdomus dar vienas aspektas. Santykių krizė tarp Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos buvo tokia gili, kad tarpusavio bendradarbiavimas ar net bendravimas aukščiausiu lygmeniu realiai nevyko. Tąnakt, sausio 13-ąją, į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ėmė rinktis deputatai ir buvo labai svarbu, kas ten vyksta, kas daroma. Būdamas Vyriausybės pastate, apie tai sužinodavau gana neįprastu būdu – tik paskambinęs savo broliui, kuris su kitais parlamento gynėjais (kiek atsimenu – kitais Vilniaus pedagoginio universiteto studentais) bazavosi V.Čepaičio kabinete. Jis pasidomėdavo, kas vyksta, man pasakydavo, o aš naujausias žinias perduodavau susirinkusiems ministrams.
Paskui pagaliau kilo ažiotažas, kodėl nėra premjero A. Šimėno. Nežinau, ar sąmoningai, ar kaip tam tikrą versiją savo paties ir visų kitų nuraminimui, R. Ozolas buvo pasakęs, kad A. Šimėnas veikia pagal atskirą planą. Paskui jis aiškino, kad nieko nežinojo apie tai, ar A.Šimėnas turėjo kokį nors atskirą planą. Visai galimas daiktas, kad tai, ką R.Ozolas pasakė kaip hipotezę, aplinkiniai buvo priėmę kaip tiesą. Iš pradžių jokio nerimo ar juolab panikos dėl A.Šimėno buvimo vietos ir nekilo, mat įvykiai gožė viską ir šis reikalas nebuvo užaštrintas.
Tačiau netrukus ir Aukščiausioji Taryba sunerimo, kur A. Šimėnas. Kaip antai, pamenu, kad į priimamąjį paskambinęs AT deputatas Aleksandras Abišala savo ar net Aukščiausiosios Tarybos pirmininko vardu domėjosi, kur Ministras Pirmininkas. Atsakiau, kad nežinau, kad jis buvo iškviestas, bet į Vyriausybės rūmus taip ir neatvyko.
Vėliau sužinojau, kad parlamentas ėmė svarstyti, ką daryti, nes A.Šimėnas nežinia kur yra. Kaip žinia, tarp 4-5 valandos ryto buvo paskirtas naujas Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius vietoj nežinia kur esančio premjero.
Netikėtas ryto skambutis
Pranešęs apie sausio 13-sosios taikų pasipriešinimą Lietuvos televizijos ir radijo bei Vilniaus Televizijos bokšto kariniam šturmui ir apie beginklių žmonių aukas, Vyriausybės narių veiduose mačiau nuoširdų sielvartą. Visai kitą reakciją sukėlė žinia, kad Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl egzilinės Vyriausybės. Nutarta, kad jei parlamentas būtų užimtas, tai Vyriausybės vadovu už Lietuvos ribų taptų užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, tuo metu viešėjęs Lenkijoje. Vyriausybės nariai manė, kad užėmus parlamentą, Vyriausybė gali veikti! Tokia pozicija mane labai stebino. Ypač aktyviai šiuo klausimu reiškėsi velionis A.M. Brazauskas, piktinosi energetikos ministras Leonas Ašmantas.
Nepasakosiu apie jausmus, kai užgrobus tuomečio Lietuvos radijo ir televizijos pastatą (dabar – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija), staiga užgeso televizoriaus ekranas. Tačiau morališkai labai sustiprino įsijungęs Lietuvos radijas (o jau vėliau, kaip žinia - iš Kauno studijos ir Lietuvos televizijos programos transliacijos).Nepaisant visko, stengėmės neleisti bet kokios panikos: skleidėme žinią, kad Vyriausybė dirba, padėtį kontroliuoja, stengėmės išlaikyti tvirtybės dvasią, taip pat kuo greičiau pranešti plačiajai visuomenei apie naujausius įvykius. Sužinoję apie tankų kolonos reidą link Kauno, kvietėme Lietuvos piliečius ginti Sitkūnus, Kauno televiziją, Vaižganto gatvėje esantį retransliacijos bokštą, pranešėmė apie masiškai link Kauno važiuojančius ir prie Sitkūnų susitelkusius Lietuvos piliečių automobilius (tas pat buvo daroma radijo pranešimuose iš Aukščiausiosios Tarybos).
Gal apie 7.30 val. į priimamąjį paskambino žmogus, prisistatęs kaip Alberto Šimėno draugas. Jis pasiguodė, kad jam sunku buvo prisiskambinti ir pasakė maždaug taip: Ministro Pirmininko A.Šimėno pavedimu informuoju, kad nesirūpintumėt – Ministras Pirmininkas yra Druskininkuose. Aš sakau, palaukit, mielas pone, bet jau paskirtas naujas Ministras Pirmininkas. Man pasirodė keista to žmogaus reakcija. Gal jam atrodė, kad skubiai pranešė, neužilgo po to, kai grįžo iš Druskininkų, bet juk per tą naktį laikas šuoliavo nesustabdomai, daug svarbių įvykių ir įtampa jį taip suspaudė, kad per ją prabėgo ir pasikeitė kone visa epocha.
Sausio 13-osios naktis Vyriausybės rūmuose toliau nenustojo stulbinti. Įdomu, kad A.M. Brazauskas, esant neaiškumų dėl prapuolusio A.Šimėno, paryčiais griebėsi iniciatyvos grąžinti buvusią premjerę K.Prunskienę, neva ji imtųsi atsakomybės. Apie 8 valandą K.Prunskienė atvažiavo į Vyriausybės rūmus. Tačiau jos atvykimas nebeturėjo prasmės – Ministru Pirmininku jau buvo paskirtas G.Vagnorius. Aš tuo metu grįžau į Aukščiausiąją Tarybą. Man atrodė, kad Vyriausybės nariai ekspremjerę K. Prunskienę pakvietė nepagrįstai, o jos atvykimas ir mėginimas vadovauti buvo netinkamas.
Dar prieš tai paryčiais Vyrausybėje mačiau, kaip virė intriga, sakyčiau, savotiška konkurencija, kas turi sutikti atvykstančią į Lietuvą į SSRS Aaukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos delegaciją: Borisą Oleiniką, Levoną Ter Petrosianą, Nikolajų Dementejų ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimirą Fotijevą. Konkuravo Mykolo Burokevičiaus komunistų partija ir Aukščiausioji Taryba (tačiau buvau liudininkas, kad į šį procesą kaip savaraniškas veikėjas mėgino įsiterpti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė; esu įsitikinęs, kad ši jos iniciatyva nebuvo derinama su Aukščiausiosios Tarybos vadovybe). Kaip žinome iš istorijos, šią delegaciją pavyko “perimti” parlamentui.
Kaip atsirado Songaila?
Kaip minėjau, rytą sugrįžau į parlamentą. O istorija ir toliau labai įdomiai rutuliojosi. Gal po dienos spaudoje pasirodė keistų pranešimų, kad neva G.Songaila, nežinia kaip atsidūręs Vyriausybėje ir telefonu bendraudamas su broliu, buvusiu V.Čepaičio kabinete, galimai organizavo A.Šimėno pagrobimą. Tokios fantazijos manęs nešokiravo, nes aš jau buvau susidūręs su labai žemu kai kurių žiniasklaidos atstovų ir politikos veikėjų lygiu ir jų supratimu apie tikrovę. Juolab kad viena iš tuomet valdančiųjų jėgų – Nepriklausomybės partija, kuriai priklausiau, buvo jau kuris laikas demonizuojama ir propagandiškai atakuojama. Tačiau mano brolis, neturėjęs panašios patirties, patyrė didelę gyvenimo pamoką apie žiniasklaidą ir politiką.
Paskleistas prielaidas Aukščiausioji Taryba priėmė rimtai ir buvo sudaryta parlamentinė tyrimų komisija. Aš, vadovybės apsaugos vyrai, kiti , kurie kaip nors galėjo būti susiję su hipotetine A.Šimėno pagrobimo versija, buvo rimčių rimčiausiai apklausiami, nors šiandien tai skamba kaip anekdotas.
Komisijos išvados nepatvirtino jokių grobimo užmačių net kvapo, tačiau mistikos skraistė galutinai neišsisklaidė. Kai kurie anų dienų liudininkai ir prisiminimų autoriai, pavyzdžiui, amžinatilsį Gediminas Ilgūnas savo knygoje aprašęs tą naktį, stengiasi pabrėžti šį mįslingumą ir vis užduoti klausimą: kaipgi Songaila atsidūrė Vyriausybėje? Šioje knygoje ir kai kuriuose kituose šaltiniuose skelbiama, kad mane į Vyriausybės rūmus nusiuntė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.
Turiu dar sykį patvirtinti, kad nei V.Landsbergis, nei kas nors kitas manęs į Vyriausybę nesiuntė. Kadangi profesorius tuomet yra davęs man įvairių pavedimų, tai jis galėjo tiksliai ir neatsiminti, ar tą vakarą jis manęs ko nors prašė. Tai sakiau ir parlamentinių tyrimų komisijai. Paprasčiausiai, būdamas Vyriausybės rūmuose dariau viską, kas tik buvo įmanoma nepriklausomos Lietuvos labui.
Kiekvienas jautėsi pilietis
Į Vyriausybę nenukritau iš dangaus. Kaip minėjau, būdamas valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakingasis sekretorius, Vyriausybės rūmuose turėjau savo kabinetą, čia dirbdavau, todėl suprantama, kad nuolat domėjausi, kas vyksta ne vien parlamente, bet ir Ministrų kabinete. Kaip sąmoningas pilietis jaučiau pareigą savo paties iniciatyva būti ten, kur būtina, norint apginti Lietuvos laisvės reikalą.
O kas siuntė žmones ginti Televizijos bokšto, parlamento? Kiekvienas buvo ten, kur jautė pareigą būti. Visi žmonės buvo kviečiami ginti savo valstybę ir patys pasirinko kaip tai daryti. Šis skirtumas bei motyvacija buvo esminis, visiškai nesuprantamas sovietiniams okupantams dalykas. Keista, kad jis buvo nesuprantamas ir kai kuriems kitiems veikėjams, oponuojantiems Aukščiausiosios Tarybos vadovybei.
Vis dėlto klausimas, ką sausio 13-ąją Vyriausybės rūmuose veikė G.Songaila, ir šiandien kai kam aktualus. Kadangi ponas A. Šimėnas iki galo nepasako, kas įvyko tąnakt su juo, tai ir šis menamas neaiškumas vis dar sklando. Į šią situaciją, susijusią su A.Šimėno istorija, galima pasižiūrėti įvairiai, bet kuo čia esu dėtas? O kad bendravau su broliu, buvusiu parlamente, suprantama. Jei nebūtume bendravę, Vyriausybė būtų labiau izoliuota nuo to, kas vyko Aukščiausiojoje Taryboje.
Po Sausio 13-osios grubi karinė agresija nuslopo. Paryčiais prie parlamento, o jau anksčiau ir Kaune bei prie Sitkūnų susibūrė nesuskaičiuojamos minios, automobilių grūstys. Po pasaulį jau buvo pasklidę garso ir vaizdo įrašai iš kruvinosios nakties įvykių ir sovietinės karinės jėgos užspringo, nebaigusios savo juodo darbo. Nepavyko visos Lietuvos įstumti į nežinią, gal net paniką. Todėl okupantai galėjo padaryti išvadą, kad vienu ypu problemos išspręsti nepavyktų. Parlamento šturmo pasėkmės būtų sunkiai prognozuojamos, o tautos pasipriešinimas vis tiek tęstųsi.
Po sausio įvykių istorine data laikyčiau vasario 9-ąją, kai parlamentas net ir tokioje sunkioje situacijoje išdrįso organizuoti plebiscitą. Jame Lietuvos žmonės pareiškė savo valią ir absoliučiai paneigė SSRS prezidento Gorbačiovo argumentus, kad šalį valdo apsišaukėliai, kurių rinkėjai esą neįgaliojo skelbti nepriklausomybės, be to, kad jie esą avantiūristai, kurie nevaldo situacijos “respublikoje”. Lietuva apgynė savo laisvę ir nugalėjo. Tuo pačiu ji apgynė ir Baltijos šalių laisvę, ir net pačią laisvės idėją pasaulyje bei įrodė, kad dvasios jėga yra galingesnė už karinę prievartą ir smurtą. Visi, kurie vienaip ar kitaip dalyvavome šiame laisvės mūšyje, galime sau pasakyti, kad vertėjo gyventi. Mes tuomet būtent taip ir jautėmės: žinojome, kokia didžiulė prasmė buvo daryti tai, ką darėme.
`
Parengė Sigita Nemeikaitė.

http://sausio13.lrs.lt www.laisve15.lt Nuotr.: Andriaus Petrulevičiaus ...

www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7648&p_d=106336...

Failų formatas: PDF/Adobe Acrobat - Sparčioji peržiūra
LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA. 1991–2011 http://sausio13.lrs.lt www.laisve15.lt. Nuotr.: Andriaus Petrulevičiaus, Alfredo Girdziušo. Lietuvos Respublikos Seimo ...

Sausio_13_1991-2011

70.87.111.98/~kljsorg//files/Sausio_13_1991-2011_.pps

Failų formatas: Microsoft Powerpoint - Sparčioji peržiūra
Aukojami pinigai Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės fondui. A.Girdziušo nuotrauka. A.Girdziušo nuotrauka. A.Girdziušo nuotrauka. A.Girdziušo nuotrauka ...

Šiame puslapyje apsilankėte 3 kartus (-ų). Paskutinis apsilankymas: 12.1.21

Kovotojų už Lietuvos laisvę keliais

www.traku-zeme.lt/index.php?...id... - „Google“ kopija

21 lapkričio 2011 – Lentvarietis žurnalistas fotomenininkas Alfredas Girdziušas praėjusią ... Pasak A. Girdziušo, jam nusišypsojo laimė keliauti kartu su LKSD ...

Jūs bendrinote tai „Blogger“ · 27 lapkričio 2011

Lentvario seniūnijoje Alfredo Girdziušo paroda | lentvaris.info

www.lentvaris.info/.../182-lentvario-seninijoje-alfred... - „Google“ kopija

Lentvario seniūnijoje ir toliau skleidžiami meno žiedai. Trakų r.kultūros rūmų Lentvario filialo meno vadovės Alinos Kveragienės iniciatyva seniūnijoje surengta ...

Lentvario seniūnijoje Alfredo Girdziušo paroda

Lentvario seniūnijoje ir toliau skleidžiami meno žiedai. Trakų r.kultūros rūmų Lentvario filialo meno vadovės Alinos Kveragienės iniciatyva seniūnijoje surengta žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo paroda - fotonovelė „Ūla", kurios atidarymas vyko balandžio 12d. Atidaryme dalyvavę svečiai žavėjosi sukurta spalvingiausia, vaikystės žavesį spinduliuojančia erdve. Renginio vedėja Trakų r. kultūros rūmų Lentvario filialo administratorė Viktorija Šamatovičienė supažindino svečius su fotonovelės atsiradimo istorija bei autoriaus įdomiausiais biografijos puslapiais, jo kūrybos laimėjimais. Parodos autorius A.Girdziušas papasakojo apie kūrybinį darbą, jo sunkumus bei subtilybes, fotografuojant savo dukrelę Ūlą. Taip pat autorius džiaugėsi suteikta galimybe parodyti savo darbus Lentvaryje. Lentvario seniūnas Jonas Kietavičius už nuostabios nuotaikos sukūrimą seniūnijos salėje A.Girdziušui įteikė puikią dovaną - knygą. Savo dainomis visus sveikino Diana Jacevič. Renginio metu svečius vaišino verslininkas Romaldas Tamašauskas. Alfredo Girdziušo parodą galima lankyti iki balandžio 30 d. Lentvario seniūnijos salėje (Klevų al. 47A, Lentvaris).

Internetiniai puslapiai

Trakų rajono spauda apie 1991 m. sausio įvykius

www.laisve15.lt › Bibliografinis sąrašas

Bogdanskis, Jonas, Čėsna, Romualdas, Girdziušas, Alfredas. ... Tragiškų įvykių kronika : [apie A.Girdziušo fotografijų, atspindinčių 1991 sausio įvykius, parodą ...

Trakai | Paminėta Laisvės gynėjų diena

trakietis.lt/traku.../pamineta-laisves-gyneju-diena/ - „Google“ kopija

Prieš 2 dieną (-ų) – A. Girdziušas pasidalijo atsiminimais, kaip teko fiksuoti ano meto įvykius, kokia didelė vienybė jungė visos Lietuvos žmones, kokia brangia ...

Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją – Trakuose prisimintas žuvusiųjų už laisvę atminimas, pasidžiaugta pergale už nepriklausomybę.Daugelis ano metų įvykių atrodo jau gerokai nutolę, nes praėjus 21 metams, išaugo nauja karta, kuri kovas dėl laisvės žino iš istorijos, girdi iš tėvų ar senelių lūpų. 

Šią atmintiną dieną Trakų kultūros rūmuose atidaryta žinomo fotomenininko ir žurnalisto, apdovanoto Sausio  13-osios medaliu Alfredo Girdziušo fotodarbų paroda, atspindinti dramatišką sausio įvykių mozaiką.  Dauguma  šių fotografijų jau įėjo į istoriją: jas galima pamatyti  daugelyje leidinių, knygų. Daug Alfredo įamžintų nuotraukų yra saugoma  Seimo archyve.

A. Girdziušas pasidalijo atsiminimais, kaip teko fiksuoti ano meto įvykius, kokia didelė vienybė jungė visos Lietuvos žmones, kokia brangia kaina iškovojome laisvę. Būdamas kuklus, fotomenininkas nepasakė dar vieno svarbaus fakto. Į ekranus išeinančiame naujame Lietuvos dokumentininkų VšĮ „E2K” sukurtame  filme  „Nežinomi didvyriai”, Alfredas yra vienas iš jo herojų, pasakojantis 1991-ųjų sausio kroniką ir vaizdu, ir žodžiu.

Parodos autorius Trakų viešajai bibliotekai padovanojo ką tik Seimo išleistą knygą “Mes ten buvome ...” Joje publikuojamos ir Alfredo sausio įvykius fiksuojančios fotonuotraukos.

Laisvės gynėjams ir kovotojams Trakų švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje buvo aukojamos mišios. Jas laikė Trakų dekanato dekanas klebonas Jonas Varaneckas ir monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas.

Vakarop prie Trakų kultūros rūmų vyko Sausio 13-osios miinėjimas“Lai gaudžia laisvės varpas“. Jame dalyvavo Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius, savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja Irena Narkevič, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Rudzys, Seimo narė Dangutė Mikutienė, Trakų šauliai ir savanoriai,  visuomenės atstovai,  žuvusiųjų atminimui uždegę žvakutes.

Į susirinkusius šiltais žodžiais kreipėsi rajono savivaldybės meras V.Kapočius, kalbėjo R.Rudzys, D.Mikutienė. Nedidelį, bet  nuoširdų koncertą surengė Sausio 13-osios  medaliu apdovanoto žinomo bardo Gintauto Valainio mokiniai. Tarp susirinkusiųjų buvo dar du Sausio 13-osios medaliu apdovanoti trakiečiai – Sigita Nemeikaitė ir Viktoras Kieras.

Sigita Nemeikaitė
Trakų rajono savivaldybės viešųjų ryšių specialistė

Trakų rajono savivaldybė - Naujienos:Paminėta Laisvės gynėjų diena

www.trakai.lt/l.php?tmpl... - „Google“ kopija

Prieš 2 dieną (-ų) – A. Girdziušas pasidalijo atsiminimais, kaip teko fiksuoti ano meto įvykius, kokia didelė vienybė jungė visos Lietuvos žmones, kokia brangia ...

Sausio 13-osios minėjimas | January 13 Commemoration ...

phillylac.org/?page_id=170&event_id=13 - „Google“ kopija

15 spalio 2011 – Operatoriai: Andrius Bartkus, Arnoldas Plepys. Filme naudojami išskirtiniai Alfredo Girdziušo dienoraščio fragmentai ir niekur nerodyta vaizdo ...

Sausio 13-osios minėjimas | January 13 Commemoration

by tvarkytojas on Oct 15, 2011 • 2:10 am No Comments

15 Jan 2012 - 00:00
Philadelphia, PA 19130
Minėjimo programa:
10:30 Šv. Mišios už žuvusiuosius sausio 13-osios įvykiuose
11:30 Pabendravimas Šv. Andriejaus parapijos salėje
12:30 Dokumentinio filmo „Nežinomi didvyriai“ peržiūra

Trumpai apie filmą.
„Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.“ – taip prasideda dokumentinis filmas „Nežinomi didvyriai“.

Sausio 13-oji. Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie šventos Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“, „raudonajai“ armijai“.

Atsakymai į šį ir daugiau klausimų, išskirtinės paprastų žmonių istorijos – dokumentiniame filme „Nežinomi didvyriai, skirtame 1991-ųjų metų Sovietų agresijos sausyje dvidešimtmečiui.

Filmo prodiuseris: Saulius Bartkus. Režisierius: Algis Kuzmickas. Operatoriai: Andrius Bartkus, Arnoldas Plepys. Filme naudojami išskirtiniai Alfredo Girdziušo dienoraščio fragmentai ir niekur nerodyta vaizdo medžiaga. Filmo trukmė: 45 min
——————————————————-

JANUARY 13 COMMEMORATION

Commemoration Program
10:30 a.m. Mass for those killed January 13, 1991
11:30 a.m. Fellowship and refreshments in the parish hall
12:30 p.m. Viewing of documentary film „Unknown Heroes“

About the film:
Those days in January have many names – those bloody days, days of suffering, but eventually, as time went on they are known as events of January 13.
They started with the very first gatherings near St. Ann‘s Church in September 1989, then a year later September 28 when the demonstrators were attacked by Soviet agents, perhaps in 1990 when Soviet soldiers marched  in the October parade to show off the might of the red army.
The documentary describes the participation of ordinary people in the events leading up to and during January 13 days.
Film producer: Saulius Bartkus. Director: Algis Kuzmickas. Operators: Andrius Bartkus, Arnoldas Plepys. Film includes exclusive fragments from the diary of Alfredas Girdziušas and never previously used video material.

Film length: 45 min

What do you think?

Sausio_13_1991-2011

70.87.111.98/~kljsorg//files/Sausio_13_1991-2011_.pps

Failų formatas: Microsoft Powerpoint - Sparčioji peržiūra
Aukojami pinigai Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės fondui. A.Girdziušo nuotrauka. A.Girdziušo nuotrauka. A.Girdziušo nuotrauka. A.Girdziušo nuotrauka ...

Internetiniai puslapiai

Minint Sausio 13-ąją

galve.lt/index.php/patas/346-minint-sausio-13-j - „Google“ kopija

Iš viso A. Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo Seimo archyvams leido ... Savo prisiminimais tą vakarą dalijosi Alfredas Girdziušas, LR Seimo narė Dangutė ...

Ketvirtadienis, 20 Sausis 2011 13:11

Praėjusią savaitę visa Lietuva minėjo Sausio 13-osios 20-metį.

1991 metų sausio dienomis Lietuvos žmonės, vienijami kilnių tikslų, bendrų idėjų ir neapsakomai didingo laisvės troškimo, apgynė Lietuvos nepriklausomybę. Sausio 13-oji tapo visų mūsų laisvės ir vienybės simboliu. Tomis dienomis Vilniaus gatvės tapo visos Lietuvos namais, širdimi, visi su nerimu stebėjo, laukė žinių, budėjo, meldėsi. Įvykiai sutelkė žmones, visi pasijuto kaip niekada vieningi. Tas bendrumo, tautinės vienybės jausmas – viena iš svarbiausių Sausio 13-osios pamokų. Per dvidešimt metų, tų dienų įvykiai jau tapo vadovėlių temomis, užaugo nauja, laisvai mąstanti, kurianti karta. 1991 sausio dienomis Vilniuje fotoreportažus rengė mūsų kraštietis Alfredas Girdziušas. To meto nuotraukos – neįkainojama dokumentinė medžiaga, praturtinanti mūsų šalies Laisvės metraštį. Susirinkusieji į Laisvės gynėjų dienos minėjimą Trakų viešojoje bibliotekoje turėjo galimybę pamatyti virtualią Alfredo Girdziušo ,,1991 metų sausio mėnesio įvykiai Lietuvoje“ parodą. Nuotraukos tarsi perkėlė visus į praeitį: tankai, kareiviai, šturmuojantys Spaudos rūmus, barikados prie Aukščiausios Tarybos, degantys laužai, ant virbų susmaigstyti sovietiniai dokumentai, daugybė drąsių, ryžtingų laisvės gynėjų veidų. Už tokius istorinius kadrus fotomenininkas Prezidento dekretu apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Iš viso A. Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo Seimo archyvams leido pasidaryti apie 10 000 kopijų iš fiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių, vykusių Lietuvoje. Savo prisiminimais tą vakarą dalijosi Alfredas Girdziušas, LR Seimo narė Dangutė Mikutienė, signataras Romualdas Rudzys, žurnalistė Sigita Nemeikaitė, savanoriai. Vakaro dalyviams buvo parodyta Sąjūdžio vaizdo metraštininko Leono Vytauto Glinskio dokumentinio filmo ,,Laužai prie parlamento“ dalies ,,Laisvės sargyboje“ ištrauka. Filmas visuomenei buvo pristatytas 2010 metų gruodžio 28 dieną Seime. Turimą medžiagą Leonas Vytautas sudėjo į 7 dalių filmą, pradedant 1991 metų sausio 7-ąja ir baigiant sausio 13-ąja. Po renginio, svečiai ir dalyviai  dar ilgokai nesiskirstė - dalijosi brangiais prisiminimais. Minėjo ir mažiausieji Laisvės gynėjų dieną paminėjo ir Trakų viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius. Pagarba žuvusiesiems už laisvę. Būtent šis jausmas lydėjo būrį moksleivių ir darželinukų.  Tylos minute buvo pagerbtos 1991 m sausio kruvinų įvykių aukos, žuvusiems uždegta žvakutė. Vyresnieji moksleiviai perskaitė savo mintis, kurias užrašė ant vėliavėlių, o mažieji susmaigstė jas į Lietuvos žemėlapio maketą, kuris buvo nuspalvintas tautinės vėliavos spalvomis. Moksleivių mintys: „Užsidarė durys į rytus, bet atsidarė į vakarus“, -  Almantas. „Sausio 13-oji – tai diena, kai tautos susivienijimui nereikėjo krepšinio“, -  Vilius. „Sausio 13 dieną mūsų tėvai kovojo už Lietuvos laisvę. Jie susivienijo ir laimėjo sunkų karą! Tame kare žuvo 14 žmonių. Mūsų niekas nenugalėjo!!!”, - Simona. „Visus vienijo mintis, kad viskas bus gerai!”, -  Justina. „Sausio 13-oji man: tai laisvė, tai teisė kalbėti lietuviškai, tai galimybė atsiskaityti litais, tai garbė gyventi laisvoje Lietuvoje!!!“, - Agnė. Renginį užbaigė dokumentinis filmas apie Sausio 13-ąją. Marijolia Sedlikovska, Ugnė Karpovičienė, Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkės