Su susirinkusiais besidalydama savo atsiminimais 1991 m. buvusi Lietuvos televizijos žurnalistė Danutė Jokubėnienė apgailestavo, kad tiek nedaug žmonių domisi tais, kurie Sausio 13-ąją atliko labai svarbią misiją – fiksavo visus įvykius.
„Dabar atrodo dar tiek daug žurnalistų, operatorių, montažininkų, inžinierių, kurie čia dirbo ir dar turi ką pasakyti, lieka neišgirsti“, – apgailestavo ji.
Pati D.Jokubėnienė Sausio 13-osios naktį dirbo kilnojamoje televizijos stotyje prie parlamento rūmų.
„Dabar man labiausiai įstrigęs momentas, kad reikėjo kalbėti iš aikštėje buvusios kilnojamosios stoties, kai iš radijo jau skambėjo balsai „mes užimti“, o žmonės čia meldėsi... Ta malda, tas susikaupimas, tas stovėjimas vienas šalia kito – labiausiai įsiminė“, – atsiminė žurnalistė.
Ji pripažino: buvo be galo baisu. Atrodė, mirtis visai visai arti.
„Kai pradėjo bėgti visi per kiemus, kai atjungė kilnojamąją stotį, o žmonės plūdo, atrodė, kad tik karo atveju gali taip būti. Aš atsimenu, kad pagalvojau, jei aš stovėsiu prie upės, atvažiuos tankai ir mane į ją įstums, ir nebus nė vieno liudytojo, kad žuvo dar vienas žmogus“, – Sausio 13-osios nakties mintimis dalijosi D.Jokubėnienė.
Žurnalistė atsiminė, kad visiems eteryje dirbusiems žurnalistams buvo patarta nenakvoti namie ir nelaikyti vaikų namuose, kad atėję kareiviai negalėtų vaikais grasinti.
„Tie vaikai kelias savaites glaudėsi pas gimines“, – atsiminė moteris.
Jos teigimu, tą naktį visi darė, ką tik galėjo, kad garsas, jog Lietuva dar gyva, nors ją puola, nuskrietų per visą pasaulį.
„Visi darė, ką galėjo: pasiėmę kameras moterys naktį važiavo į lavonines ir filmavo. (...) Mes darėme tada laidas iš nieko. Niekas neprašė pinigų. Danijos televizijai mes parodėme laidą, kurią mes sukūrėme iškart po Sausio įvykių. Nebuvo vinjetės, tai mes nupiešėme ją ant sienos. Sugebėjome dirbti su dviem paprastais magnetofonais ir buitine kamera ir sumontavome visą laidą“, – pasakojo, kokiomis sąlygomis reikėjo dirbti žurnalistė.
Anot jos, kalnus versti skatino noras parodyti pasauliui, kas vyksta. Lietuvoje tuo tarpu buvo siekiama bet kokia kaina palaikyti televizijos transliacijas.
„Mes turėjome tikslą parodyti, kad Lietuvos televizija, nors jos pastatas užimtas, vis tiek veikia. Man buvo užduotis parengti dviejų dienų programas, kadangi čia buvo kilnojamoji stotis. Visi davė multiplikacinius filmus. Turbūt tais laikais niekada vaikai nematė tiek užsienietiškų filmukų, kiek tada parodėme“, – prisiminė D.Jokubėnienė.
Moteris pripažino, Sausio 13-oji iki dabar paliko savus randus jos gyvenime – žurnalistė iki šiol negali užmigti neįsijungusi radijo.
Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/sausio-13-oji-zurnalistai-dirbo-neimanomomis-salygomis-56-189713#ixzz1k6dAbW9u
2011 10 27
Lince atidaroma fotografijų paroda „Laisvės gynimas 1990-1991 metais“
Spalio 27 dieną senojoje Linco rotušėje atidaroma fotografijų paroda „Laisvės gynimas 1990-1991 metais“. Sveikinimo žodį tars miesto meras Franz Dobusch, LR ambasadorius Giedrius Puodžiūnas ir LR garbės konsulas Aukštutinėje Austrijoje Ulrich Ludwig Salburg.
Paroda veiks iki lapkričio 10 dienos.
Apie parodą:
1990-ųjų kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga nenorėjo paleisti Lietuvos iš savo gniaužtų, negalėjo susitaikyti, kad Lietuva – jau laisva valstybė.
Norėdama palaužti Lietuvą, Sovietų Sąjunga demonstravo savo jėgą – reikalavo atšaukti Kovo 11-osios dokumentus, grasino blokada, panaudodama karinę jėgą gaudė jaunuolius į sovietinę armiją. Tačiau Lietuva atsilaikė.
1991-ųjų sausį Sovietų Sąjunga, pasiremdama promaskvietiškai nusiteikusių „Jedinstvo“, Demokratinių jėgų kongreso šalininkų jėgomis, perėjo prie agresijos prieš beginklius Lietuvos žmones.
Nepavykus įsiveržti į Parlamentą, pasitelkus karines pajėgas sausio 10–12 dienomis užgrobiamos Nepriklausomos Lietuvos valstybinės įstaigos: Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento pastatai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, Vidaus reikalų ministerijos bazė Valakampiuose, buvęs DOSAAF, Medžiotojų ir žvejų draugijos bei kiti svarbūs pastatai. „Jedinstvo“, SSKP organizavo streikus, stabdė oro uostų, geležinkelių veiklą. Vilniaus link traukė sovietinės armijos tankai ir kariniai daliniai, atvyko desantininkai, KGB „Alfos“ grupė.
Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: Parlamento, Vyriausybės, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafo stoties. Iš visos Lietuvos žmonės važiavo į Vilnių ginti Lietuvos Nepriklausomybės.
Sausio 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Svarbiausias gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11–12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, pasiryžę ginti savo ir savo vaikų Laisvę. Atvyko savanoriai iš Estijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos.
Sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės atlaikė įsisiautėjusią sovietinę agresiją. Tą naktį Lietuva neteko keturiolikos drąsių, daugiausia jaunų žmonių, savo valstybės gynėjų: Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio ir Vytauto Vaitkaus. Vytautas Koncevičius nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d. Beveik 700 žmonių buvo sužeisti.
Nepabūgę sovietų tankų žmonės bėgo prie Parlamento rūmų, pasiruošę atiduoti savo gyvybę už Lietuvą ir jos laisvę. 1991 metų sausio–vasario mėn. žmonės nesitraukė nuo Parlamento. Maldų žodžiai susipynė su patriotinėmis dainomis, diskusijomis prie laužų, mitingais, karšta arbata ar ūkininkų dalijama duona.
Jau sausio 13–14 dienomis Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai prie Parlamento statė barikadas iš armatūros tinklų, gelžbetonio blokų, statybinių plokščių – iš visko, kas galėtų sustabdyti agresoriaus žingsnius. Trakų sąjūdininkas Romualdas Lankas ant gynybinių blokų užrašė – LIETUVOS ŠIRDIS. Aukščiausioji Taryba ir joje dirbanti Vyriausybė išties buvo Lietuvos širdis. Tačiau tikroji Parlamento barikada taip ir liko GYVOJI BARIKADA - žmonių meilė savo gimtajai šaliai, tikėjimas jos ateitimi.
Parodoje eksponuojamos fotografų Viktoro Kapočiaus, Pauliaus Lileikio, Algimanto Žižiūno, Eugenijaus Masevičiaus nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų, Aleksandro Juozapaičio nuotraukos iš Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) fondų, fotografų Alfredo Girdziušo, Viliaus Jasinevičiaus, Zenono Nekrošiaus, Virgilijaus Usinavičiaus, Kęstučio Jankausko, Andriaus Petrulevičiaus, Aleksandro Juozapaičio, Pauliaus Lileikio, Kęstučio Svėrio, Vytauto Daraškevičiaus, Juliaus Vaupšo nuotraukos iš asmeninių ir Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų.
Parodą rengė Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius
| Linas Kranauskas. Sausio 13-oji – susigraudinimo ir nevilties diena |
 Pradulkėjus krikščioniškoms ir sekuliaresnėms šventėms, užėjo metas susikaupti, sukąsti dantis ir surimtėti – prasidėjo šventieji sausio minėjimai: 13-oji, 16-oji. Šiandien sunku pajusti ūpą atsikirtinėjimui ar jaudinimuisi dėl tokių replikų kaip „savi šaudė į savus“, nors vis dėlto reikia pripažinti, kad, atmetus kraštutines konspiracijos teorijas, vienareikšmis to meto įvykių vertinimas nėra įmanomas. Ar buvo įmanoma išvengti aukų? Ar tikrai buvo vykdomas nuoseklus Lietuvos okupacijos pratęsimo planas? Tačiau gal reikėtų nustoti visiems būti istorikais ir bent dalį išvadų palikti rašyti profesionalams. Vis dėlto norėtųsi sulaukti laikų, kai jų vertinimas, pratęsiamas į vadovėlius ir minėjimų kalendorius, taptų laisvesnis nuo ideologizuoto, išankstinio stovyklų paskirstymo vyraujamo žvilgsnio. Didesnį susirūpinimą kelia ne skirtingi įtemptų ir susipynusių įvykių vertinimai, o pats „minėjimo“ reiškinys, retrogradiškas, skausmingas poreikis ritualizuoti savaiminėmis vertybėmis pasirinktas... datas. Už jo tegali žiojėti vaizduotės ir bet kokio produktyvesnio turinio trūkumas. Kaip subjektyviame gylyje visada stebėjausi švenčių – nuo gimtadienių iki padėkos dienos – fenomenu, taip į objektyvesnį poleminį lauką norėtųsi perkelti bet kurios „liūdesio dienos“, „dviratininkų dienos“ ar „optimistinio antakio dienos“ kvestionavimo galimybę. Pavadinti datos vardu gatvę, paskirti jai specialų vietinio choro himną, dailės cecho veteranų rankomis nulipdyti tik tam skirtą vėliavą ar paskelbti konkursą herbui su medaliu – galėtume nors kartą šiame ar ateinančiame šimtmetyje paklausti savęs, ar visa tai dar tebeturi prasmę? Kokius signalus spinduliuoja nesiliaujančios valstybės atstovybių ir viešojo gyvenimo procesijos, surimuotos pagal kalendorinių įvykių eigą ir pavadinimo, šūkio skambesį, Seimo viešųjų ryšių kabineto siunčiami „prisegtukai“ su kas mėnesį vis kitokiu arba metų metais tuo pačiu wordiniu kaspinu „laisvės gynėjų liepsnai“? Nekvestionuoju nei pačios atminties aktyvinimo idėjos, nei juo labiau tragiškų įvykių dramos. Tačiau esu tikras, kad viešojo gyvenimo rikiavimas pagal raudonus kalendoriaus įvykius, kurių jame esti kiekvieną dieną, ir ne po vieną, uzurpuoja mūsų kūrybinės, analitinės veiklos lauką, panašiai kaip beprasmiška ir audringa, nesibaigianti diskusija, „ar daryti šias šventines dienas nedarbo dienomis“, „ar perkelti šias nedarbo dienas, kai jos sutampa su savaitgaliais, į darbo dienas, o už jas atidirbti atitinkamų mėnesio savaitgalių pirmosiomis dienomis“ ir taip toliau, ir taip toliau per visą „nuomonių koridos“ tinklelį bet kuriame diskusijų portale. Šventinių kalbų ir iškilmingų posėdžių su, ak, kariūnų maršu ir dūdų orkestro trajektorija planavimas užtruko, it tuščiaviduris VEKS fejerverkas, iki neišbrendamo proceso, tampančio permanentine šalies strateginių koridorių gyvenimo būkle, – lygiai kaip nuoseklaus pokyčių kūrimo ir siekimo procesą keičia strategijų kaupimas, laukimas ar pirkimas. Pagaliau kita data, kuri greičiausiai neįeis į jokio minėjimo ar kalendoriaus akiratį, sausio 16–oji, žyminti kur kas naujesnę istoriją aktyvesniu, nei įprasta, profsąjungų mitingu ir kitais frontais, vis dėlto irgi užduoda klausimą apie laisvę ir jos gynėjus. Nepaisant to, kad įvykis dažnai susiaurinamas iki „langų daužymo“ ir ne visada susimąstoma, kuris smurtas realesnis – sniego gniūžtė į abstraktų stiklą ar guminė kulka, skirta žmogaus audiniams, – čia žymiai svarbesnė kita diagnozė: Konstitucijos ir įvairių kitų deklaracijų garantuojamą taikių susirinkimų (kurių taikumui garantuoti šiuo metu išlaikomos atitinkamos struktūros) laisvę įsigudrinta veiksmingai paminti savivaldos lygmens kabinetų ir netikėtų instancijų parašais. Deja, „riaušininkais“ kontrargumentuoti čia nepavyks, nes tas pats metodas pritaikomas ir vaikų su balionais šventei Katedros aikštėje, ir liūdnai pagarsėjusioms LGBT eitynėms. Kažkodėl niekaip neišeina atsikratyti minties, kad visais šiais atvejais kontroversiškų suvaržymų kryptį palaikė ta pati idėjinė grupė, kuri sausio 13 dieną glaudėsi už Aukščiausiosios Tarybos sienų. Nors tos dienos idėją norisi palaikyti ir šiandien. Atgimimas 2011 01 12 2009 m. sausio 16-oji Seime. Alfredo Girdziušo fotografija  Tags: |
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą