 |
| Broniui Pacevičiui atminti |
Alfredas Girdziušas
Generolas Broniukas
Vilniaus rotušė. Iškilmingai pagerbiamas šimtametis Lietuvos aviacijos patriarchas Viktoras Ašmenskas. Sveikinimai, gėlės, plojimai. Salė pilnutėlė. Bronius stovi parėmęs durų staktą ir mįslingai žvelgia į jubiliatą. Akyse matosi kažkoks nebūdingas jam liūdesys. Pakeliu fotoaparatą ir nufotografuoju. Ir vėl audringi plojimai. Kviečiami svečiai į kitą Rotušės salę. Fojė prieinu prie savo draugo Broniaus Pacevičiaus, kaip aš jį vadinu, - generolo Broniuko, ir paklausiu, kokie tolimesni šios dienos jo planai. Atsakė, jog greitai irgi bėgs. Paspaudžiam viens kitam dešines „letenas“ ir atsisveikinam.
Šimtametis, galvoju, šimtametis tas lakūnas...
...Broniukui buvo palikta gyventi tik pusantros paros...
...1968 metais aš, atvykęs į sostinę, įsidarbinau į tuometinę Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklą. Daug jaunimo ten dirbo. Daug sporto entuziastų. Vos ne kas mėnesį vyko tarpcechiniai sporto renginiai prie Pailgio ežero. O ten laužai, dainos, sausakimšos palapinės ne tik varžybų dalyvių. Naujos pažintys, nauji veidai, nauji rungtynių planai. Per vienas irklavimo varžybas netyčia įneriau į jau šaltoką rudeninį vandenį. Kažkas sugriebė mane ir ištraukė. Atsitokėjęs žvelgiau į liesą vyruką, belaikantį iškelta viena ranka mane kol vanduo nuvarvės. Tai buvo Bronius. Paklausė, gal galėtų mane ir išgręžti. Supratau, jog mano gelbėtojas žodžių kišenėje neieško. Džiuvau prie laužo šalia jo. Tai buvo pirmoji pažintis su Bronium Pacevičium kuri tęsėsi su visokiomis peripetijomis vos ne 44 metus. Tai buvo labai įdomi likimo dovana, kurią gavau iš Broniaus arba jo bendraminčių bei bendražygių. Kiek išvažinėta per tuometinės Sovietų sąjungos teritoriją, kiek pamatyta, kiek pergyventa, kiek gauta ir kiek prarasta vilčių. Tai aprašyti neužtektų ir pusšimčio metų... Gal būtų simboliška prisiminti 1969 metų spalio mėnesio 19-29 dienų žygį po Vidurinę Aziją, tikriau pasakius, Broniaus organizuotą bandymą pabėgti iš Sovietų sąjungos per kalnus į Afganistaną. Iš Dušambė, Tadžikijos sostinės pakliūti į Kurgan-Tiubė, o piečiau, pasiekus Tigrovaja Balka draustinį, kirsti sieną. Šis, kaip vėliau gavosi, neįgyvendinamas planas, gimė sėdint palapinėje prie Pailgio ežero. Tada Bronius sužinojo, jog aš esu „bandičiukas“, kad mano tėvas Liudvikas 1949 metų pavasarį nušautas enkavedistų. Broniaus tėvas irgi žuvo miškuose. Tad mus siejo viena gana slapta gija. Pabėgimo plano smulkmenų net nežinojau, Bronius sakė, jog geriau žinoti vienam, o ten, t.y. Tadžikijoje, elgsimės pagal aplinkybes. Bronius gavo svetima pavarde išduotą studento pažymėjimą (o gal pasiskolino?), su mumis vyko dar dvi merginos ir per Maskvą, Baku pasiekėme Dušambė, o spalio 20 dienos vakare įsikūrėme Vorzobo tarpeklyje.
Sėdint prie laužų sužinojau iš Broniaus apie jo sukurtą pirmąją Lietuvoje regbio komandą. Jau daug vėliau, paminant Bronių, tarptautinės regbio federacijos FIRA-AER viceprezidentas, Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto garbės narys Alfonsas Grumbinas prisiminė apie velionį: Bronius Pacevičius, dirbdamas Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje, 1963 m. įkūrė regbio komandą ir tapo pirmuoju jos kapitonu. Jis sugalvojo komandai tiems laikams drąsų pavadinimą „Geležinis vilkas“, o taip pat sukūrė staugiančio vilko su regbio kamuoliu emblemą. Šį pavadinimą Lietuvos partiniai funkcionieriai (buvo teigiama, kad nurodymu iš Maskvos) uždraudė, bet apie emblemą pamiršo ir ši visą laiką buvo vilniečių regbininkų simboliu.
Bronius Pacevičius daug metų buvo Lietuvos regbio federacijos prezidiumo nariu, dirbo įvairiose jos komisijose, tapo žinomu respublikinės kategorijos teisėju, vadovavusiu atsakingoms rungtynėms tiek Lietuvoje, tiek tuometėje Sovietų Sąjungoje.
1978 m. buvo įkurta PRB - Pabaltijo regbio federacija ,kuri vykdė Baltijos čempionatą. Kitos sporto šakos tokios federacijos tuo metu neturėjo. Pirmuoju PRB atsakinguoju sekretoriumi tapo Bronius Pacevičius.
2001 m. Bronius Pacevičius buvo apdovanotas Lietuvos regbio federacijos medaliu už nuopelnus Lietuvos regbiui.
Regbio bendražygiams šviesios atminties Bronius išliks draugišku, linksmu, nestokojančiu humoro, tyros dvasios ir atviros širdies, labai mylinčiu savo šeimą ir gimtąjį kraštą.
Tai labai kukliai pasakyta. Labai daug galima kalbėti ir apie Broniaus Pacevičiaus asmeninį indėlį, plūstelėjus pirmosioms Lietuvos Sąjūdžio bangoms, o ypač 1990-1992 metais Sovietų sąjungos agresijos metu. Tada Bronius įstojo į savanorių gretas, kad būtų atstatyta ir apginta Lietuvos Nepriklausomybė. 1988 metais ir vėlesniais laikai aš, fotografuodamas Sąjūdžio kai kuriuos renginius bei Parlamento ir kitų valstybinių objektų gynybą nuo sovietinės agresijos, dažnai susitikdavau Bronių Pacevičių prie barikadų ar mitingų spūstyse. Bet vieno ir kito, kaip aš sakydavau, „tarnybiniai“ reikalai neduodavo mums laiko pabendrauti. Ir tik po politinio „atšilimo“, kada Bronius tapo vienos savanorių draugijos vadu, teko su juo susitikti ne dažnai, bet labai dažnai. Vėliau buvau priimtas į Broniaus vadovaujamą Lietuvos kariuomenės savanorių draugiją garbės nariu. Čia susipažinau arčiau su tos komandos nuostabiais žmonėmis su kuriais teko susitikti įvairiuose renginiuose, pradedant paskaitomis ir baigiant ekspedicijomis bei varžybomis. Jau po ankstyvos Broniaus Pacevičiaus mirties, LKSD savanoris Tomas Valentas Alincevičius, kuris pagrįstai laikomas šios draugijos metraštininku, sako, jog apie Bronių galima rašyti ir pasakoti daug: Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos (LKSD) pirmininkas Bronius Pacevičius – tai pagrindinis iniciatorius ir šios draugijos įkūrėjas nuo 1996 metų. Pagal kariuomenės statutą vadas turi būti žmogus su charakteriu, turi pažinti savo karius, mokyti juos veikti ekstremaliomis sąlygomis, laikytis profesionalios karo etikos, lojalus nacijos idėjoms, drąsus, pareigingas ir sąžiningas žmogus.
Visus šiuos ypatumus Bronius Pacevičius turėjo su kaupu ir vadovaudamas visuomeninei organizacijai LKSD jo veiklos metu. Jo veiklos metu mūsų draugijos daugelis narių turėjo galimybę apkeliauti visą mūsų šalį, pažinti įvairius žmones, aplankyti žymesnes pokario pasipriešinimo dalyvių mūšių vietas, pagerbti jų kapus. Kalbantis ir bendraujant su Broniumi, galėjai justi, kad jo galvoje kirba daugelis idėjų ir sumanymų. Deja jam jau nebuvo lemta įgyvendinti. Stimulą kurti savanorių draugiją paakino pulkininkas leitenantas Malinionis, pasakydamas: „... tai ką, vyrai, baigiate tarnybą, išsiskirsite kas sau ir sudiev...“. To pakako, kad Bronius užsidegė šia idėja ir po kurio laiko draugija jau subūrė keliasdešimtis narių. Bet kuriuose draugijos susitikimuose ar pasitarimuose jis visuomet turėdavo savo nuomonę, idėją, kurią pasidalindavo su susirinkusiais. Jis labai norėjo oficialiai įregistruoti draugijos sąskaitą banke, buvo tikimasi gauti finansinę paramą iš įvairių organizacijų. Deja, Lietuvos biurokratai tai neleido padaryti. Teko prisijungti prie rezervo karių asociacijos, tuo pačiu labai pagyvindamas šios organizacijos veiklą. Bronius kartu su Vytautu Račkausku (sekretoriumi) bandė kurti panašias draugijas ir kitose Lietuvos vietovėse, tačiau kitur tokių organizatorių neatsirado.
Bronius Pacevičius sugebėdavo taktiškai prieiti prie aukščiausio Lietuvos kariuomenės vado ar net gynybos ministerio ir išreikšti savo pageidavimus bei sumanymus ir dažnai gaudavo teigiamus atsakymus.
Teisybės dėlei, reikia paminėti, kad aktyvi draugijos veikla dažnai pritraukdavo į šią organizaciją ir kitų organizacijų narius, kaip kad Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narius (LKKSS).
Savanoris T.V.Alincevičius patvirtina visų mūsų mintis: šią netekties valandą galima drąsiai teigti, kad visi draugijos nariai su giliu liūdesiu ir širdies skausmu amžinai išsiskyrėme su savo vadu, bet jo vardas ir paveikslas liks gyvas mūsų mintyse ir širdyse.
 |
| Pulkininkas leitenantas įteikia apdovanojimą Broniaus Pacevičiaus dukrau Ramunei |
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą